John Myers
Laukinės žolelės mums suteikia retų gyvybiškai svarbių ir vertingų vaistinių medžiagų. Laukinės žolelės nemokamai auga miške, parkuose, pievose, pakelėse, žinoma savo sode ir net kapinėse.
Laukinės žolės: originalios ir galingos
Sąvoka „laukinės žolės“ reiškia augalus, kurių neaugina žmonės, kurie niekada nebuvo veisimosi dėmesio centre, todėl juose vis dar yra visas originalaus ir galingo laukinio augalo gyvybiškai svarbių medžiagų spektras.
Laukinės žolės gali būti vienmečiai, bet dažniausiai po žiemos ramybės kiekvieną pavasarį vėl išdygsta iš šaknų, pražysta, išauga sėklos ir galiausiai vėl traukiasi į žemę.
Tačiau kai kurios laukinės žolelės žiemą vis dar yra po sniego danga, kur drąsiai išgyvena arba toliau auga švelniuose regionuose net ir šaltuoju metų laiku, pvz., B. avinžolė, margalapė, kiaulpienė.
Laukinėms žolėms nereikia žmonių
Laukinės vaistažolės pasižymi tuo, kad jos klesti be žmogaus priežiūros, o tai retai pasitaiko kultūriniams augalams. Laukinės žolės yra labai išgyvenančios. Jie dažnai nepaiso ilgų sausrų ir prastų dirvožemio sąlygų.
Jų beveik niekada nepuola vabzdžiai ar grybai, todėl laukinėms žolėms – jei norėsite jas įsikurti savo sode – nereikia jokių gynybinių priemonių – cheminių purškimų.
Net dirbtinės trąšos nevertina laukinių žolelių. Priešingai: sintetinės trąšos skatina greitą augimą ir per didelį vandens sulaikymą, o tai automatiškai sumažina atitinkamo augalo maistinių medžiagų tankį.
Todėl laukinės žolės yra tvirtos, atsparios, trykštančios sveikata ir itin kupinos gyvybės. Visas šias pavydėtinas savybes jie perduoda tam, kas jas valgo.
Laukinės žolės: tai negali būti sveikiau
Laukinės žolelės džiugina neįprastai dideliu mineralų ir gyvybiškai svarbių medžiagų kiekiu. Nors atitinkamos reikšmės kol kas nustatytos tik keletui laukinių žolelių, esamos rodo: laukinės žolelės auginamas daržoves palieka toli už nugaros.
Paimkime, pavyzdžiui, salotas. Jo kalio kiekis yra 224 mg 100 gramų salotų. Jame taip pat yra 37 mg kalcio, 11 mg magnio ir 1.1 mg geležies (nors šios vertės, žinoma, gali skirtis priklausomai nuo dirvožemio tipo ir auginimo būdo).
Vien ramunės turi beveik tris kartus daugiau kalio. Jame taip pat yra penkis kartus daugiau kalcio, tris kartus daugiau magnio ir maždaug du su puse karto daugiau geležies, palyginti su salotomis – o ramunė vis dar yra per vidurį, kai kalbama apie gyvybiškai svarbių medžiagų gausą tarp laukinių žolelių.
Baltosios žąsies pėda, prancūziškoji žolė ir dilgėlė, atvirkščiai, parodo (žr. lentelę žemiau), ką galima laukinių žolelių pasaulyje mineralų srityje.
Laukinėse žolelėse gausu vitamino C
Žinoma, salotos yra kraštutinis pavyzdys ir, jei jos auginamos įprastuose šiltnamiuose, jose ypač mažai gyvybiškai svarbių medžiagų. Tačiau net ir gyvybiškai svarbiomis medžiagomis turtingos auginamos daržovės tokios. B. brokoliai, Briuselio kopūstai ar lapiniai kopūstai negali konkuruoti su laukinėmis žolelėmis.
Nors vitamino C kiekis juose yra absoliutus lyderis tarp auginamų daržovių (105 mg lapinių kopūstų ir 114 mg brokolių bei Briuselio kopūstų), šios vertės yra žemiausio lygio, palyginti su laukinių žolelių vitamino C kiekiu.
Dilgėlėje yra 333 mg vitamino C, degtinė – 360 mg, o žąsų cinquefol – 402 mg. Panaši situacija ir su vitaminu A, o kalbant apie baltymus, laukinės žolelės yra kur kas pranašesnės už kultūrines daržoves.
Laukinėse žolelėse gausu baltymų
Vidutinis grynų baltymų kiekis 100 gramų daržovių auginamose daržovėse yra 1.3 gramo, o sąraše pirmauja kopūstai su 3 gramais, o toliau rikiuojasi avienos salotos, porai ir salotos, laukinėse žolelėse baltymų yra vidutiniškai 3.5 karto.
Tarp pirmaujančių čia yra dedešvos, ypač nemėgstamos, bet itin skanios piktžolės, vadinamos podagra, žąsiena ir žieminiai kreslai.
Laukinėse žolelėse gausu bioaktyvių augalinių medžiagų
Laukinės žolelės taip pat paprastai būna daug aromatingesnės ir pikantiškesnės nei auginamos salotos. Taip yra todėl, kad be daug didesnio gyvybiškai svarbių medžiagų ir mineralų kiekio juose yra ir daug daugiau bioaktyvių augalinių medžiagų.
Flavonoidai laukinėse žolelėse
Flavonoidai yra dar viena labai veiksmingų augalų junginių grupė. Kai kuriose auginamose daržovėse ir vaisiuose taip pat yra flavonoidų.
Tačiau dažniausiai jų yra išoriniuose kopūstų lapuose arba vaisių odelėse.
Abu jie dažnai pašalinami ir išmetami įprasto maisto ruošimo metu, kad paprastas žmogus vargu ar galėtų jais mėgautis. Kita vertus, laukinėse žolelėse yra nepaprastai didelė flavonoidų koncentracija.
Yra daug tūkstančių flavonoidų rūšių. Dauguma jų veikia kaip itin galingi antioksidantai, apsaugantys mūsų ląsteles nuo laisvųjų radikalų atakų ir taip veiksmingai užkertantys kelią vėžiui.
Vieni flavonoidai saugo nuo gripo virusų, kiti turi antibakterinį poveikį ir užkerta kelią infekcijoms arba jas gydo (pvz. procianidinai padeda nuo šlapimo takų infekcijų), treti – nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei harmonizuoja cholesterolio kiekį kraujyje.
Įvairiais kiekiais flavonoidų randama beveik visose laukinėse žolelėse, pvz., B. laukinėje našlaitėje, moteriškoje skraistėje, laukinėje dedešvoje, gyslotyje ir kt.
Ar laukinės žolės pavojingos?
Minėtų biologiškai aktyvių augalų medžiagų natūraliai yra augaluose dėl tam tikros priežasties.
Daugelis, manoma, tarnauja augalui kaip „apsaugai nuo šėrimo“. Taigi augalas gamina karčiąsias medžiagas arba taninus, kad atgrasytų žolėdžius gyvūnus jų valgyti. Tai ypač pasakytina apie vabzdžius ir grybus, o ne žinduolius.
Tačiau kai kurie žmonės – tie, kurie tiki, kad gamta yra siaubingai pikta ir gana pavojinga žmonijai – mano, kad biologiškai aktyvūs augalų junginiai yra labai nesveiki, tiesiog žalingi kūrinijos vainikui, kaip ir šiurpiam ropinui.
Jie giria augalininkystės, kurios dėka buvo sukurtos mūsų auginamos daržovės, nuopelnus, iš kurių buvo išvesta didelė dalis „blogųjų“ antrinių augalinių medžiagų.
Bioaktyvių augalų junginių paskirtis
Kadangi augalais mintantys gyvūnai nėra nė kiek sužavėti tariamos augalų „apsaugos nuo ganymo“, linksmai ryja jiems gamtos teikiamą maistą, o laukinės žolės jau milijonus metų yra natūralaus žmogaus maisto dalis, disertaciją „antrinės augalinės medžiagos yra pavojingos“ sunku vertinti rimtai.
Atvirkščiai, augalinių medžiagų paskirtis yra ta, kad gyvūnai (taip pat ir žmonės) valgytų kuo įvairiau, ty ne per daug vieno augalo, o daug skirtingų augalų vienu valgiu. Tada žmonės ir gyvūnai naudojasi daugybe skirtingų augalinių medžiagų, kad jų sveikata būtų optimaliai naudinga dėl išskirtinės vertės.
Iš gyvūnų karalystės taip pat žinome, kad gyvūnai, kurie nėra sveiki ar užsikrėtę kirmėlėmis, vartoja ir vadinamuosius nuodingus arba vaistinius augalus. Tai reiškia, kad gamta mums turi gausiai padengtą stalą kiekvienai situacijai ir kur kas pavojingiau NEĮtraukti laukinių žolelių į savo kasdienį racioną.
Tačiau kuo daugiau žmonių patikės pasaka apie „pavojingas augalines medžiagas“, tuo geriau tiems, kurie mėgsta rinkti laukines žoleles, nes skubėjimas miškuose ir laukuose laikosi malonių ribų.
Geriausia laukines žoleles rinkti patiems
Tuo tarpu laukinių žolelių galite užsisakyti iš specialių užsakymų paštu įmonių ir pristatyti jas į namus paštu. Žinoma, laukinių žolelių, kurias renkate ar galbūt net užsiauginate patys, šviežumo ir tuo pačiu efektyvumo pranokti negalima.
Tik tada galėsite būti tikri, kad augaluose nėra purškimo likučių, gyvūnų ekskrementų ir trąšų.
Kitas „laukinio kūrimo“ (taip JAV vadinamas laukinių žolelių rinkimo pamišimas) privalumas yra tas, kad tik taip išmoksite atskirti valgomas nuo nevalgomų laukinių žolelių.
Žinios apie laukines žoleles daro jus nepriklausomus
Šios žinios apie laukines žoleles taip pat gali būti labai naudingos, kai reikia. Tai nebūtinai turi būti badas, užtenka net kelių dienų vilkikų vairuotojų streiko, kad prekybos centrai akimirksniu ištuštėtų.
Kol kiti anksčiau ar vėliau panikuoja ir išplėšia paskutinius kaimynų atsargas, jūs galite patogiai pasivaikščioti parke ir apsidairyti, ar ko nors užkąsti. Žinios apie vaistinius augalus taip pat neįkainojamos.
Tie, kurie patys gali gauti ir pasigaminti veiksmingų vaistų iš gamtos, gyvena daug savarankiškiau nei tie, kurie yra priklausomi nuo gydytojų, vaistininkų ir farmacijos pramonės dėl kiekvienos sveikatos problemos – kad ir kokia nedidelė ji atrodytų.
Aprūpinkite save ir savo šeimą žiniomis apie laukines žoleles, o geriausia – laukinių žolelių atsargomis.
Atpažinkite laukines žoleles
Geriausias būdas pažinti laukines žoleles – žolininkės vedami žygiai su žolelėmis. Taip pat galite greitai tapti žolininku, pasinaudoję identifikavimo knygomis (pvz., Fleischhauer, Guthmann ir Spiegelberger „Valgomi laukiniai augalai“).
Jei vis dar kyla problemų identifikuojant tam tikrus augalus, galite juos nufotografuoti ir pasinaudoti nuotraukomis, kad atitinkamuose interneto forumuose ekspertai pasikonsultuotų.
Rinkti laukines žoleles
Geriausias metas laukinių žolelių rinkimui – anksti rytas, nudžiūvus rasai, arba vakaras, jei oras sausas. Kadangi reikėtų vengti įprastinės dirbamos žemės, tręštų pievų, ganyklų su galvijais, populiarių šunų vedžiojimo takų, parkų, kuriuose purškiami pesticidai ir (arba) herbicidai, ir intensyvaus eismo teritorijų, kai kuriuose regionuose gali būti nelengva rasti optimalius „medžioklės plotus“. .
Esant galimybei, verta aplankyti atokesnius miško ir pievų kraštovaizdžius arba iš tikrųjų pagalvoti apie savo sodą.
Kažkas gali turėti kaimyną, kuris kiekvieną savaitę įnirtingai valo „piktžoles“ iš savo sodo. Daugeliu atvejų piktžolės yra nuostabios laukinės žolės, todėl ravėjimas (su vėlesniu laukinių žolelių sunaikinimu) gali būti vertinamas kaip labai paradoksalus, nes pasėliuose, kuriuose nėra gyvybiškai svarbių medžiagų, augalai pašalinami dėl aukštos kokybės laukinių žolelių. o žmonija badauja dėl gyvybiškai svarbių medžiagų trūkumo ir turi nuryti brangias vitaminų tabletes, kad tai ištaisytų.
Tad kodėl bent jau nepanaudojus ir nevalgius ravėtų laukinių žolelių? Taigi paprašykite savo kaimynų duoti jums savo grobį. Tada jums net nereikės patiems rinkti vertingų laukinių žolelių.
Daugelį laukinių žolelių be problemų galima užsiauginti ir vazonuose ant palangės ar balkono dėžėse.
Laikykite laukines žoleles
Jei negalite iš karto panaudoti kolekcionuojamų daiktų, sudėkite augalus į sandarius plastikinius maišelius į šaldytuvą. Tačiau pesto, salotų ir kitų šviežių augalų patiekalams laukines žoleles reikia valgyti arba perdirbti kuo greičiau po surinkimo.
Sausos laukinės žolės
Jei norite džiovinti laukines žoleles arbatai ar prieskonių mišiniams, geriausia tai daryti erdvioje, pavėsingoje vietoje. Džiovintos laukinės žolelės turi netamsėti (tai dažnai būna džiovinamos saulėje), bet turi išlikti pastebimai žalios.
Laukines žoleles geriausia džiovinti džiovykloje (pvz., Sedona dehydrator).
Taip pat galite pakabinti savo laukines žoleles keliais ryšuliais, surištas aukštyn kojomis ant uždengtų lango grotelių, ant džiovyklos arba palėpėje, ypač jei jų yra dideliais kiekiais. Saugumo sumetimais ant laukinių žolelių užklijuokite mažas etiketes, kuriose rašote augalo pavadinimą ir surinkimo dieną.
Džiovinkite žoleles, kol jos sutraškės ir lengvai subyrės, kai jas liečiate.
Jei žoleles supilsite į stiklainius, kol jos visiškai neišdžiūvo, jos gali supeliuoti, o to reikia vengti bet kokia kaina. Laukines žoleles, kuriose auga pelėsis – net jei jis nedidelis – reikia nedelsiant visiškai išmesti.
Kai laukinės žolelės išdžiūsta, laikykite jas sandariuose, paženklintuose stiklainiuose arba pakabinamuose medžiaginiuose maišeliuose vėsioje, sausoje, tamsioje vietoje.
Laukinių žolelių naudojimas
Be minėtų naudojimo būdų, tokių kaip salotos, sriubos, pesto, žalieji kokteiliai, prieskonių mišiniai ir arbata, laukines žoleles taip pat galima garinti į špinatus primenančias daržoves arba naudoti įdarams, žolelių sviestui, žolelių kreminiam sūriui ir praturtinti. kiaušinių patiekalai. Kai kuriuos žiedpumpurius (pvz., kiaulpienes) taip pat galima marinuoti kaip kaparėlius.
O jei neturite pakankamai laiko jų nusiskinti, galite nusipirkti žolelių miltelių pavidalu iš specializuotų mažmenininkų ir, pavyzdžiui, į kokteilį įmaišyti dilgėlių lapų ar kiaulpienių lapų miltelių.
Laukinių žolelių vaistinėlė
Žolelių knygos parodo begales galimybes naudoti laukines žoleles kaip vaistą.
Iš laukinių žolelių galima perdirbti miltelius, arbatas, šalto vandens ekstraktus, šviežias augalų sultis, sirupą, tepalus, žolelių vyną, žolelių aliejus ir tinktūras.
Tinktūros – alkoholiniai vaistažolių ekstraktai, kuriuos labai lengva pasigaminti, dažnai jie laikomi metų metus, todėl labai tinka ir laikymui ar išskirtinėms bei naudingoms dovanoms.
